Ką daryti, jei seneliai neaplanko anūkų?

 

Kai visame bute skamba kūdikio juokas, nesišypsoti tiesiog neįmanoma. Mano „metinukė“ dukrelė mano mamai rodo kuo įvairiausias grimasas. Ji yra laiminga, pasitikinti ir nerūpestinga, kai šalia yra senelė.

Kai mano dukra gimė, vos po poros valandų mano tėvai atvyko iš Konektikuto į Niujorką, kad ją pamatytų. Vėliau nebuvo nė mėnesio, kai ji nematė senelių. Didžiulė palaima matyti, kaip jų ryšys vis stiprėja. Tačiau kai stebiu juos visus kartu, man šiek tiek liūdna, kad nėra bendravimo tarp dukros ir kitų senelių – vyro tėvų. Nuo jų mus skiria didžiulis atstumas ir jie dar iki šiol neatskrido aplankyti anūkės.

Nuolat siunčiame pakvietimus. Pirmiausia buvo: „Atvažiuokite jos pirmosioms Kalėdoms“. Paskui: „Atvykite vasarą“. Galiausiai kvietimas į pirmąjį gimtadienį. Tačiau jie turėjo kitų reikalų. Nė vienas iš jų nemėgsta keliauti. Mano šešuras nerimauja, kas rūpinsis jo karvėmis fermoje. Jiems patiktų, jei mes juos aplankytume. Tačiau kol kas mums visiems dar atrodo pernelyg sunku keliauti tokį atstumą. Ypač tada, kai tėvystę reikia suderinti su darbais. Taigi, mano vyras kol kas dar negali jausti džiaugsmo, žvelgdamas į savo tėvus, kurie yra laimingi seneliai.

Nesvarbu, ar tai yra atstumas, ar sveikatos problemos, ar darbas, ar finansiniai rūpesčiai, ar praeities dramos, visada yra praradimo jausmas, kai seneliai negali arba nenori aplankyti anūkų. Jauna šeima daug praranda ir iš praktinės pusės. Juk seneliai dažnai mielai sutinka pagloboti vaikus, kai yra reikalas. Galų gale, lengviau žinoti, kad visada jie galės paremti ir finansiškai. Žinoma, skaudžiausia dėl to, kad tarp anūkų ir senelių nesimezga ryšys.

2008 Oksfordo universiteto tyrimas parodė, kad artimas ryšys su seneliais yra glaudžiai susijęs su laimės jausmu užaugus. Sveikatos konsultantė Ashley S. Lingerfelt tvirtina, kad vaikui labai svarbus senelių palaikymas. Taip pat nustatyta, kad tokie santykiai mažina ir anūkų, ir senelių depresijos tikimybę.

Kai buvau nėščia, apie senelių ir anūkų santykius nedaug galvojau. Tiesiog turėjau lūkestį, kad ir mano, ir vyro tėvai mus lankys. Tačiau dabar pasikalbu su kitomis motinomis ir suprantu, kad yra tikrai daug senelių, kurie anūkų tiesiog neaplanko ar neužmezga ryšio.

Pasak ponios Lingerfelt, tam gali būti daugybė priežasčių. Galbūt skiriasi požiūris į tėvystę. O gal tiesiog skiria didelis atstumas. „Jei seneliai vis tiek negalės vaiko dažnai aplankyti, jiems gali stigti motyvacijos skristi tolimą atstumą, kad tiesiog pamatytų anūką, kuris veikiausiai jų vėliau vis tiek neatsimins“, - tvirtina ekspertė.

„Atstumas tikrai yra didžiukė kliūtis“, - tvirtina Kelly Burch, Amerikoje gyvenanti trisdešimmetė mama. Jos anyta ir šešuras gyvena Australijoje. Vienai jos dukrelei yra vieneri, kitai – jau penkeri. Anksčiau moteris kartu su vyru vykdavo pas juos per atostogas. Tačiau ji norėtų, kad seneliai su vaikais praleistų daugiau laiko: „Jausmas toks, kad mano vaikai daug praranda. Štai mano tėtis, kuris gyvena per dvi valandas kelio nuo mūsų namų, turi sveikatos problemų, negali visiškai įsitraukti į bendravimą su vaikais. O mano šešuras yra tiesiog fantastiškas, charizmatiškas senelis, bet štai jis negali būti su anūkais grynai dėl logistikos“.

Dabar ji stengiasi kuo daugiau kalbėti su vaikais apie senelius, rodo jiems jų nuotraukas ir bendrauja virtualioje erdvėje.

 

Bent pora kartų per savaitę jie kalbasi virtualioje erdvėje. „Kartais netgi rengiame virtualias šeimos vakarienes, kad vaikai patirtų, ką reiškia sėdėti prie stalo su seneliais“, - pasakoja mama.

„Tai, kad virtualiai mes galime susisiekti per dideles distancijas ir išlaikyti santykius, yra nuostabu“, - tvirtina psichologė ir mokslų daktarė Michelle Bell. Pasak jos, vaikams geriau kalbėtis, kai jie mato videovaizdą, o ne tik girdi pokalbio garsą. Kol vaikai dar maži, jiems gali būti sunku įsivaizduoti artimųjų atvaizdą. Taip pat jiems gali stigti verbalinių įgūdžių, kad pokalbis telefonu galėtų būti reikšmingas. „Su vaikais lengviau rasti ryšį per vaizdo pokalbius. Net jei mažylis negalės apibūdinti, ką jis veikė darželyje, jo tėvai tada gali pasiūlyti atnešti neseniai nupieštą piešinį. Taigi, taip galima daugiau patirti, ir taip vystyti santykius“.

Virginia Thomas yra 69 metų senelė. Ji tvirtina, kad anūkus retai mato dėl didelio skiriančio atstumo ir finansų stygiaus. Ji gyvena Masačiusetse, o anūkai, kuriems 11 ir 9 metai gyvena Floridoje. Tačiau tada, kai negali vienas kito matyti gyvai, jie pasikalba virtualiai. „Labai norėčiau praleisti su jais daugiau laiko, tačiau skristi nėra pigu. Lygiai taip pat jiems su šeima sunku pas mus atvykti“, - poniai Thomas liūdna, kad visada pirmosios apsilankymo dienos būna kaip naujas susipažinimas. Dabar ji prašo anūkų rašyti žinutes apie tai, kaip jiems sekasi mokykloje. Jie bando.

Pasak M. Bell, tokie iššūkiai kai didelis atstumas tikrai gali paveikti šeimos santykius. Todėl pačios šeimos turėtų ieškoti būdo, kaip įgalinti savo tėvus rūpintis vaiku. Tai gali būti ilgesnis pagyvenimas kartu keliskart per metus. Ir žinoma, tas metas visiems turi būti šventė.

„Su džiaugsmu pasakykite vaikams, kad senelis ir senelė atvažiuos ir savaitę pasiliks“, - pataria M. Bell. Tačiau ką daryti tokiu atveju, jei seneliai neaplanko, nors jau daug sykių buvo kviesti? Konsultantė Lingerfelt rekomenduoja visai šeimai pasikalbėti apie savo lūkesčius. Pasak jos, seneliams taip pat reikia adaptacijos laiko, kad jie suvoktų esantys seneliai.

 „Apsižvalgykite aplink ir paieškokite „netikrų“ senelių, - pataria psichologė L. Bell, - Visai nebūtina tikėti idėja, kad pats svarbiausias yra kraujo ryšys. Yra daug daugiau būdų suteikti vaikui galimybę pasijausti mylimu anūkėliu“.

Žinau, kad mano dukra galiausiai susitiks su seneliais iš tėčio pusės – mes ketiname patys juos kitą vasarą aplankyti. O dabar galiu džiaugtis, kad ji mokosi, kaip bendrauti su seneliais iš mano pusės, savo aukle ir dar keliais kaimynais.

Išversta iš rašytojos Bridget Shirvell pasakojimo, kuris publikuotas nytimes.com