Kaip girti vaikus, kad jie pasitikėtų savimi?

Jūs manote, kad pagyrimas sustiprins vaiko savivertę, tačiau jie gali paveikti visai kitaip. „Kažin ar mažų vaikų savivertę sustiprins perdėtos liaupsės. Veikiau atvirkščiai – jam kils abejonių. Vaikai suvokia, kas yra perdėta ir dauguma jų nevertins suaugusiojo, kuris nuolat giria, žodžių. Šis asmuo jam atrodys tiesiog nepatikimas ir negalintis jo palaikyti“, – aiškina į ankstyvos vaikystės temą besigilinanti profesorė Lilian Katz.

„Prisižiūrėję apie savivertę kalbančių guru mes tikime, kad galime padėti vaikui savivertę ant lėkštutės – per savo žodžius ir ypač pagyrimus. Ir mes galvojame, kad būsime geri tėvai, jei vis stiprinsime vaiko savivertę. Tačiau pasaulis taip neveikia, – jai pritaria Carol Dweck, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius, tyrinėjantis pagyrimų poveikį.

Vadinti šauniausiais, geriausiais, nuostabiausiais ir panašiais aukščiausiojo laipsnio būdvardžiais yra rizikinga. Nors tėvai mano, kad girdami jie stiprina vaiko savivertę, jie kaip tik ją sumenkina. Jau ir mokslininkų tyrimai rodo, kad perdėtos pagyros iš tiesų žeidžia vaikus – jie tampa mažiau pasitikintys savimi ir nenori išmėginti naujų dalykų. Dar blogiau, kad tai atžalas gali paversti nuolatiniais pagyrimų kaulytojais.

Ne geresnis už kitus, bet unikalus – tą išgirsti vaikai nori labiau už viską pasaulyje. Argi malonu būti lyginamai su kitais, net jei mama ir tėtis iškelia virš visų? Kas iš to, jei išgirsi: „Esi pats geriausias žaidėjas ir jiems pasisekė, kad tave turi“? Juk tokie palyginimai visada duoda suprasti, kad esi vertinamas pagal tai, kaip sekasi aplinkiniams, o ne esi priimtas tiesiog savaime. O jei tuo patikėsi, imsi žiūrėti į kitus ne kaip į draugus, bet kaip į konkurentus.

Paprastas pavyzdys. Štai mokytoja pagyrė Karinos piešinį, sakydama: „O, kaip nuostabiai pavyko Karinai nupiešti namą“. Nenuostabu, kad paskui daugelis kitų vaikų mėgino nukopijuoti mergaitės piešinį ir pamėgdžioti jos stilių, tikėdamiesi mokytojos komplimentų.

Kaip galima pabrėžti vaiko unikalumą?

Atidžiai stebėkite, ką daro vaikas ir įvardinkite konkrečius faktus, kas jį skiria nuo kitų:

„Aš matau tokį laimingą veidą tavo piešinyje“ arba „Aš matau, kad rašydamas naudoji labai daug būdvardžių“.

Vėl ir vėl patikinkite, kad vaikui nereikia galvoti taip, kaip galvojate jūs: „Tai mano pats mėgstamiausias filmas, tačiau viskas gerai, jei tau jis nepatinka. Mes galime turėti skirtingas nuomones“.

Pabrėžkite, kad kitoniškumas vaiką paverčia unikaliu: „Ta žalia suknelė labai dera su tavo oranžiniais plaukais“.

Kalbėkite taip, kad vaikui būtų visiškai aišku, kad mylite tokį, koks jis yra: „Tu esi toks vienintelis visame pasaulyje ir man taip pasisekė, kad tave turiu“.

Atpažinkite savo vaiko pastangas

„Mes turime atpažinti vaiko pastangas peržengti savo ribas ir sunkų darbą siekiant tikslo. Prisiminkite, kad svarbus yra procesas, o ne galutinis produktas“, - tvirtina psichologas, mokslininkas ir knygos „Tėvystė be baimės“ dr. Paul J. Donahue.

„Tu praleidai labai daug laiko piešdamas ir tam reikėjo labai daug kantrybės“. Taip ir vaikus mokysite pastebėti savo pastangas ir jas tinkamai įvertinti.

1. Susiekite tobulėjimą su pastangomis: „Tavo metimai tapo daug geresni šiais metais. Akivaizdu, kad praktika davė rezultatą“.

2. Atpažinkite pastangas net tada, kai jos nesėkmingos: „Aš laiminga, kad pamėginai, nors šįkart ir nepavyko“.

3. Kalbėkite apie kelionę: „Anksčiau tu taip nemėgai rašyti... Prisimeni, kaip tau dėl to net skaudėdavo galvą, o štai dabar jauti tokį įkvėpimą kurdamas eilėraščius“.

4. Pastebėkite, kiek laiko vaikas skyrė užduočiai: „Tu visą valandą sėdėjai ir piešei, oho“, „Šiam moksliniam projektui įgyvendinti tu skyrei ištisas dienas. Ir šis sunkus darbas yra tikrasis įvertinimas, gavai prizą ar ne“.

5. Dar labai svarbu, kad skatintumėte juos tada, kai jie dirba, o ne tada, kai kūrinys jau pabaigtas. Puiku pagirti vaiką už jo susikaupimą: „O, kaip tu susikaupęs ir įsitraukęs į žaidimą“.

Jums taip pat reikia laiko ir pastangų, kad įprastumėte taip su vaikais kalbėtis. Tačiau tai atsipirks – tie, kurie giria vaikų įsitraukimą ir pastangas, o ne patį rezultatą, padeda vaikams ne tik vaikams sėkmingiau kurti, bet ir pasitikėti savimi.

Tai yra ne apie jus, o apie vaiką

Daugybė tėvų papuola į spąstus, kai ima vaiką matyti kaip savo pačių pratęsimą. Vaikų pasiekimus jie mato kaip savus, o vaikų nesėkmės atrodo kaip jų pačių pažeminimas. Sąmoningi ir pasitikintys savimi tėvai mato vaiką kaip atskirą ir ypatingą asmenį. Ir giria jį ne todėl, kad patys jaučia entuziazmą dėl pasiekimų, o vardan jo paties augimo.

Kaip pabrėžti, kad svarbiausia yra vaikas?

1. Susitelkite į jo jausmus. Sakykite ne įprastinę frazę „Aš taip tavimi didžiuojuosi“, bet „Tu turėtum gerai jaustis dėl to, ką pasiekei“.

2. Paklauskite mažylio, kaip jam sekasi. Kaip jis jaučiasi dėl to projekto? Kaip jis pats įvertintų savo darbą?

3. Pasiteiraukite apie patį darbą: „Ko mokaisi tame būrelyje?“, „Ko tas projektas tave išmokys?“, „Kaip manai, kodėl mokytojas nori, kad apie tai rašytum?“

4. Pasidžiaukite vaiko stiprybėmis: „Tau taip natūraliai pavyksta rašyti“.

5. Parodykite savo empatiją: „Aš gerai žinau, kaip sunku yra mokytis antros kalbos. Man tai trukdavo valandų valandas...“

6. Skatinkite pasirūpinti savimi: „Tu jau tiek laiko dirbi prie šio projekto. Gal jau metas pasivažinėti dviračiu?“

7. Paklauskite paties vaiko nuomonės apie savo darbą. Jei prašo jūsų įvertinimo: „Mama, ar tau patinka mano piešinys“, to paklauskite jo paties. Pavyzdžiui, „O kas pačiam šiame piešinyje patinka?“

8. Kalbėkite konkrečiai. Užuot sakę: „Tu visada toks draugiškas“, įvardinkite konkretų faktą „Mačiau, kaip tu pasiūlei naujam berniukui žaisti kartu su tavimi“.

Ir visada turėkite omenyje, kad mažiau yra daugiau. Dabar jau net ir darbdaviai pastebi, kad jauni darbuotojai nuolat nori būti giriami, palaikomi ir vedami. Neperlenkdami lazdos su pagyrimais, padėsite pagrindus vaiko ateičiai – jis bus pasiruošęs susidurti su realybe.

Parengta pagal wehavekids.com straipsnį.