Šešių vaikų tėvas L. Slušnys: „Ir geroms auklėms vaikai verkia“

 

Vaikų psichiatras Linas Slušnys turi šešis vaikus. Trys iš jų ėjo į darželį, o trys augo auklėms padedant. Jo manymu, auklė gali būti tas žmogus, kuris ne tik palengvina tėvų buitį, bet ir lavina vaikus taip, kaip tėvai nesugebėtų. Tiesa, kartais reikia kantrybės. Būdavo, kad pavargęs po darbų tėtis turėdavo namuose atsisėsti ir žiūrėti dukros su aukle parengtą spektaklį. 

 

Superaukle.lt - vaikų psichiatro ir šešių vaikų tėvo Lino Slušnio pasakojimas apie jo geras ir blogas patirtis su auklėmis bei vertinti patarimai auklės ieškantiems tėveliams. Ar vaikui būtina eiti į darželį, kad socializuotųsi? Kada atleisti auklę, kurios elgesys kelia įtarimų? Ar tvarkos namuose palaikymas – irgi auklės pareiga? 

 

Kaip jūsų namuose atsirado auklė? 

 

Prisitaikyti prie darželio ritmo būtų buvę labai sunku, nes vaiką reikia nuvežti ir pasiimti tuo pačiu metu. Mes su žmona vedame seminarus visoje Lietuvoje ir dažnai vykstame į kitus miestus.  Samdyti auklę buvo daug patogiau – galėdavome tartis, kuriuo laiku ji ateis ir kada išeis. 

 

Kitas privalumas – kai vaikas su aukle, jis mažiau serga, nes mažesnė galimybė užsikrėsti. Galbūt kaip medikas neturėčiau sakyti, kad tai gerai. Sakoma, kad darželyje gali susiformuoja stipresnio vaiko imunitetas. Tačiau tėvams tai yra didžiulis patogumas. Be to, jei jau vaikas susirgo, auklė irgi gali jį prižiūrėti, nėra būtinybės būti namie. 

 

Yra sakančių, kad darželio būtinai reikia, kad vaikai socializuotųsi. 

 

Manau, kad tai yra mitas. Štai aš matau šešis savo vaikus. Trys iš jų ėjo į darželį, vyresnioji nuolat. Trys jaunėliai vaikai išvis nėjo. Vieną bandėme vesti, kai netekome auklės. Tada jam buvo šešeri. Tačiau jis kategoriškai atsisakė ir pareiškė, kad geriau jau anksčiau eis į mokyklą. 

 

Veikiausiai ne darželiai daro problemas ir ne jie augina savivertę. Ko gero, tėvų požiūris ir šeimos kultūra vaiką veikia daug labiau.  

 

Taip, socializacijos vaikams darželyje yra daugiau. Tačiau nepamirškime vieno dalyko – vaikai yra skirtingi. Pažiūrėkime į garsaus mokslininko Howardo Gardnerio aprašytus septynis intelektus. Tam vaikui, kuris turi tarpusavio santykių intelektą, socializacija yra labai svarbi. Įprastai tokie vaikai ir nori eiti į darželį, jiems tai labai svarbu. Bet jeigu jis turi vidinį asmenybinį intelektą, darželis jam gali būti „peilis“. Ir tą vaiką mes galima „sulaužyti“, nes dar iki šiol intravertiškumo mes nesame linkę pripažinti kaip normalaus reiškinio. 

 

Deja, daugumoje Lietuvos darželių dirba  žmonės, kurie mano, kad darželyje reikia vaiką tiesiog prižiūrėti, kad jis nenusisuktų galvos. 

 

Kalbate apie valstybinius darželius? 

 

Daugiausiai taip nutinka valstybiniuose, tačiau ir apie privačius esu girdėjęs įvairių dalykų. Dabar, kai gerai pažįstu švietimo sistemą, galiu jums parodyti tuos valstybinius darželius, kurie už privačius yra geresni šimtą kartą. Ten paprastai būna stiprūs vadovai ir jie išsiugdo stiprų personalą. Ir ten vyksta ne šiaip sau vaiko priežiūra, o vaikas yra ugdomas – per žaidimą, per kūrybą. 

 

Tas pats reikalavimas turi būti keliamas ir auklei. 

 

 

Jūs daug žinote apie žmonių psichiką. Turbūt jums tinkamas aukles atsirinkti nebūdavo labai sunku? 

 

Atskirti tinkamą žmogų nėra labai lengva, nes visi stengiasi sudaryti geresnį įspūdį. Reikia būti labai atidiems. Ir turėti omenyje, kad gerai pasirodęs per pokalbį žmogus gali būti visai kitoks, kai pradės dirbti. Štai todėl verta iškart pasakyti: „Duodame jums bandomąjį laikotarpį – pora savaičių, ir žiūrėsim, kaip jums seksis“. Tada bus galima ramia širdimi atsisveikinti, jei auklė su vaiku neras ryšio. 

 

Pirmoji mūsų mergaitės auklė buvo jauna mergina. Ji išbuvo labai trumpai. Man ji atrodė tinkamas žmogus. Tačiau vos tik auklė mėgindavo prieiti prie vaiko, mano dvimetė pradėdavo klykt, šaukt ir verkt. Tai tęsėsi savaitę. Atsisveikinom su šia aukle gražiai, ji nuoširdžiai pripažino nežinanti, kaip tvarkytis su tokiu vaiko elgesiu.

  

Kita auklė su vaikais greitai atrado ryšį. Tačiau ji turėjo bėdą – kartais užgerdavo ir kelioms dienoms tiesiog dingdavo. O mes su žmona nuolat važinėjame į kitus miestus. Ir štai – reikia auklės, o jos nėra. Apsisprendėm auklę pakeisti, suvokę, kad ir vaikams su ja nėra saugu. 

 

Tada reikėjo skubiai ieškoti kitos auklės. Gali būti, jog dėl tos skubos tinkamai neįvertinome kandidatės. Tą auklę teko tikrąja to žodžio prasme išmesti. Priežastis skamba net juokingai – ji valgydavo labai daug medaus. Bet ne dėl to, kad to medaus mums būtų buvę gaila, o todėl, jog ji melavo, kad medų valgo dviejų metų vaikas. Vis kartodavo, kad jis labai mėgsta medų. O paskui paaiškėjo, kad ji su vaiku net nežaidžia, yra tiesiog tokia sėdinti Freken Bok. 

 

Kaip išsiaiškinote, kad vaikui su aukle nėra gerai? 

 

Vaikas pats iškomunikuoja, jei tik su juo bendraujame. Paklausiau, ką veikė su aukle, ar žaidė, vaikas pasakė, kad nežaidė. Paklausiau, ar ėjo į lauką, vaikas pasakė, kad nėjo, nes oras buvo blogas. Bet oras visiškai buvo geras. Taip ir paaiškėjo, kad auklė nededa daug pastangų.  

 

Vėliau ne sykį mačiau, kaip tėvai įkliūna į prastų auklių pinkles. Jie delsdavo ne todėl, kad yra nepastabūs, o dėl labai banalios priežasties – atrankos procesas kainuoja laiką. Vien mintis, kad vėl reikės susitikti su dešimt žmonių ir su jais kalbėtis, gali būti atgrasi. Tai natūralu – mane irgi buvo apėmusi panaši nuotaika ir delsiau atleisti auklę. Ir tik gerokai vėliau supratau, kad jei vaikui blogai, tai paskui ir tau bus blogai. 

 

Dabar laikausi pozicijos: jei netinka, atleisti reikia iškart. „Dar palaukim“ yra labai rizikingas žaidimas, nes vaikas juk nėra eksperimentas. Jeigu dvimetis, vos pradėjęs kalbėti, labai aiškiai ištransliuoja, kad jam blogai, o auklė ginasi, neverta ja tikėti. 

 

Bet kaip tada nepulti į kitą kraštutinumą ir netapti tuo, kuriems visos auklės neįtinka? 

 

Taip irgi būna. Yra tekę sutikti žmonių, kurie aukles keičia vos ne kas mėnesį. Daiktą ne toje vietoje padėjo – ir viskas, atleidžia. Man atrodo, kad tokius  didelius reikalavimus dažnai kelia menkos savivertės žmonės. Tai yra jų bandymas pasakyti: „Aš esu galingas, aš čia darbdavys, aš tave samdau“.

 

Tada auklei keliami reikalavimai yra tokie, kokių pats nesugebėtum įvykdyti. Taip pat keldamas tuos reikalavimus tu dar ir priekaištauji žmogui – neva, jei jis atėjo, tai iškart viskas turi pavykti. Nebus taip, kad viskas pavyksta. 

 

Tačiau esame turėję dvi aukles, kurias mūsų vaikai prisimena iki šiol. Mūsų dukra iki šiol susitikinėja su aukle ir jai paskambina. Sūnūs tikrai neskambina, bet labai gražiai ją vadina Mere Popins – ypatingu žmogumi, kuris buvo jiems atgaiva. 

 

Papasakokite apie gerąją auklę. Kuo ji buvo tokia ypatinga? 

 

Labai sunku papasakoti aiškiai, kas buvo gerai. 

 

Pirmiausia – vaikai jaučia žmogaus emociją. Rodos, nieko ypatingo tas žmogus nedaro: eina į lauką, perrengia, kažką paskaito, pasaką paseka prieš miegą. Bet paskui pareini namo ir vaikai čiauška apie tai, kokia buvo smagi diena. Ir jiems liūdna, kad auklė išėjo. Kartais net apimdavo keistas jausmas – lyg mano ambicija būtų užgauta, aš juk tėtis, o vaikai taip sureikšmina auklę. 

 

Tačiau iš tiesų čia nėra nieko stebuklingo. Jeigu aš dirbu nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro ar net vėliau, tada vaikai užmezga su aukle daug stipresnį emocinį kontaktą. Įsivaizduokit, kaip gera vaikui, jeigu auklė gerai jaučia vaiką, atspindi, reaguoja į jo poreikius ir norus – tai reiškia, kad namuose yra tikras atrakcionų parkas. O tada pareina tėvai. Jie gali būti pavargę ar norėti tvarkytis. Natūralu, kad tam tikru metu auklė gali būti labiau mylima negu tėvai. 

 

Tačiau aš į tai žiūriu su šypsena. Juk žinau, kad vis tiek esu tėtis. 

 

Čia daugiau tėvų savivertės klausimas? 

 

Taip, teisingai pasakėt, kad tai yra savivertės klausimas. Aš kaip tik džiaugiuosi, kaifuoju, kad su vaiku pavyko užmegzti tokį ryšį. 

 

Mergaitės auklė buvo tas žmogus, kuri ir skaitydavo, ir žaisdavo, ir kurdavo spektaklius. Kartą ar net du kartus per savaitę turėdavome pažiūrėti šou, kurį parodydavo dukra. Būdavo akimirkų, kai pareidavau pavargęs ir norėdavau tik pailsėti. Tačiau  kartu suvokdavau, kad mano dėmesio reikia vaikui ir tai ją motyvuoja rengti tuos pasirodymus. Aišku, klausimas, ar tėvai gali su tokiais dalykais susitaikyti ir tą priimti. 

 

Taisykles nustato ne auklė. Bet kartais auklė būna tokia išmintinga, kad sako: „Aš pamačiau jūsų vaiko norą piešti. Mums reikia popieriaus ir figūrinių žirklių“. Tada nuvažiuoji, nuperki, paduodi – ir važiuoja traukinys. Po kiek laiko ji vėl dar ką nors sugalvoja ir nuperki jos rekomenduotas priemones. Mano požiūriu, jei tos priemonės reikalingos tam, kad su vaiku būtų galima kažką veikti, jas nupirkti būtina. 

 

Tėvai turėtų padėti auklei lavinti vaiką ir įsiklausyti į jos pastabas. Štai tada auklė tikrai tampa didžiule dovana vaikams ir gali jiems suteikti tai, ko negali tėvai. Juk nedažnai tris ar keturias valandas mes galime skirti piešimui, o štai auklė tą padaryti gali. Ir jei ji turi galimybę, reikia suteikti sąlygas. O esu girdėjęs, jog tėvai piktinasi: „Štai auklė tik reikalavimus kelia, to reikia ir to reikia, kiek aš čia galiu pinigus kišti“. Tačiau darželyje dar ne tiek sukištum. O tokie „reikalavimai“ kaip tik rodo auklės profesionalumą. 

 

Ar renkantis auklę, reikėtų išsiaiškinti jos vertybes ir pagal tai spręsti, ar ją priimti? 

 

Nebūtinai. Mano mergaitės auklė buvo „superinė“, bet jei būtume ėmę su ja diskutuoti apie vertybinius dalykus, nuomonės prasilenktų. Nesutapo daug kas – ir požiūris į gyvenimą, ir požiūris į tikėjimą. Tačiau man labai gražu, kad ji į mūsų šeimos tradicijas žvelgė su pagarba. 

 

Būdama tikinti, ji manęs klausdavo, ar gali su vaiku nueiti į bažnyčią. Ji žinojo, kad mes į bažnyčią nevaikštome. Ir aš niekada nedraudžiau, sakydavau: „ Tegul vaikas tai pamato, nematau nieko blogo“. Taigi, jie eidavo į bažnyčią. Net ir man ši auklė užduodavo klausimų apie Dievą. Gerai, kad aš gyvenime „pasikaustęs“ šiais klausimais, todėl man nebuvo bėdos atsakyti.

 

Ir jūs nebijojote, kad auklė įskiepys kitokį požiūrį vaikams negu jūsiškis? 

 

Niekada nebijojau.  Aš visada žiūrėjau į tai kaip į teigiamą dalyką – taip elgdamasi ji kaip tik praplečia vaikui akiratį. Ir man patiko, kad ji tą daro pagarbiai. Ji niekada mūsų nekritikuodavo, kad mes į bažnyčią. 

 

O čia turbūt blogiausias variantas, jei auklė kritikuoja tėvus? 

 

Čia jau katastrofa. Tokiam žmogui iškart reikėtų sakyti „Viso gero“.  Auklė ateina į namus ir juose yra kaip svečias. Taigi, ji turi gerbti tų namų tradicijas ir šeimininkų pažiūras. Tada ir aš galiu gerbti jos įsitikinimus. 

 

Kokias savybes turi turėti gera auklė? 

 

Man gera auklė – ta, kuri supranta lavinimosi svarbą. Tokia, kuri supranta, kad žaidimo tikslas – ne šiaip žaisti dėl žaidimo, bet ir ugdyti vaiką. 

 

Būna, jog auklė ir žaidžia, ir stengiasi bendrauti, bet ryšys jai nesimezga su vaikais, nors tu ką. Veikiausiai trūksta empatiškumo, atidos vaikui. O vaikai labai greitai jaučia žmones. Gali auklė būti reiklesnė, kelti aukštesnius reikalavimus, bet vaikui patiks, nes su ja užsimegs empatinis ryšys. Kartais tai sunku paaiškinti. 

 

(čia gali būti išskirta atskirame blokelyje paryškintai): 

 

Aišku, yra tėvelių, kurie supranta auklę kaip namų šeimininkę: jei vaikas pavalgęs ir nušluostytu užpakaliuku, tai ir gerai. Tačiau išmintingas žmogus pats nenorės būti „tupėtoju“ prie vaiko, todėl natūraliai jam kils noras domėtis, kaip jį lavinti. Aš vaikus prižiūrėti padedančius žmones vadinu tupėtojais ir auklėmis. Auklės – tai tos, kurios ugdo vaiką, o tupėtojai tiesiog tupi ir žiūri, kad vaikas nenumestų nuo stalo puoduko. 

 

Ar su aukle reikėtų susitarti dėl vaiko dienotvarkės ir disciplinos? Juk čia požiūriai čia gali skirtis. Tarkim, tėvai nusiteikę liberaliai, o auklė kelia griežtus reikalavimus. 

 

Šiais laikais su griežta disciplina sunku. Sakyčiau, kad reikėtų tiesiog susitarti, kada vaikas miega ir valgo. Jei pusvalandžiu nukrypsi nuo to laiko, nieko tokio, tačiau ritmą derėtų stengtis išlaikyti. 

 

Kaip manote, ar gali tėvai tikėtis turėti ir auklę ir namų šeimininkę viename? 

 

Jūs juk pati žinote, ką reiškia namus tvarkyti ir gaminti valgyti. O dar jei namuose vaikai, kurie nuolat zuja aplink... 

 

Taip, yra auklių, kurios pačios į tvarką žiūri labai skrupulingai. Gink Dieve, kad namuose nebūtų kas nors suversta. Jos ne mėgina užmegzti ryšį su vaikais, o tvarko, tiksliau, neleidžia vaikų suversti namų. Tačiau vaikas jau yra toks sutvėrimas, kad jis turi žaisti ir versti namus. Aš nesuprantu, kai neleidžiama vaikams žaisti tam, kad nereikėtų po to tvarkyti. 

 

Vadinasi, reikalaudami idealios tvarkos tėvai rizikuoja nuskriausti savo vaiką? 

 

Taip, tokiuose namuose bus sudėtinga su vaiko lavinimo žaidimais. Be to, auklė visada jaus stresą, ar daiktai padėti vietoj.Čia tegaliu duoti patarimą auklei, kad ji pasidomėtų šeimos nuostatomis prieš sutikdama dirbti. 

 

O kaip elgtis auklei, kuriai darbdaviai pasako, jog jos darbas bus filmuojamas? 

 

Auklė turėtų žinoti apie duomenų apsaugos įstatymus. Jei tėveliai nori, kad darbas būtų filmuojamas, jie su aukle turėtų pasirašyti susitarimą, kur tie duomenis gali būti panaudoti ir kokiais tikslais. Tokia yra teisinė dalis. 

 

Tačiau ką duoda tokia kontrolė? Ji rodo tėvų nepasitikėjimą. Ir jiems patiems dėl to tik dar daugiau nerimo: dėl kiekvieno vaiko verktelėjimo pradeda jaudintis. Be to, auklei tada dirbti labai sudėtinga, nes ji bijo padaryti kažką ne taip. O juk normalu, kad ir auklėms vaikai verkia. Ir su aukle būnant nutinka įvairių dalykų. Tačiau jeigu auklė sugeba toje situacijoje susitvarkyti, nematau problemos. 

 

Štai mano mergaitė kartą pirštą susižeidė ir auklė labai išsigando. Pasakiau jai: „Ko jūs pergyvenat? Jūs kažką darėt, prikišo nagus, baisus čia dalykas“. Ji manęs klausė su baime: „O tai čia nieko man nebus?“. Atsakiau jai, kad ir man būnant namie visko gali atsitikt, bet manęs už tai į kalėjimą nesodina. Atsimenu, kokia auklė man buvo dėkinga. Mes su žmona tikrai normaliai žiūrėdavom – juk namuose vyksta gyvenimas, o gyvenime visko gali būti.   

 

Autorė: Ginta Gaivenytė