Kada vaikas neklauso, o kada - stresuoja?

 

Dažnai vaikai mums atrodo tiesiog neklaužados, nors iš tikrųjų tokie nėra. Jų elgesys tėra natūrali reakcija į aplinkybes ar vystymosi iššūkius. Kada vaiką reikėtų ne barti, o žiūrėti į jo elgesį su atjauta? Štai dešimt atvejų, kai vaikas mums tiesiog atrodo blogai besielgiantis, nors iš tiesų taip nėra. 

 

1. Vaikas negali suvaldyti savo elgesio, nes dar neišsivysčiusios jo smegenys 

 

Jei liepėte vaikui nemėtyti daiktų, jis būtinai juos ėmė mėtyti? Tyrimai rodo, kad smegenų sritys, atsakingos už savikontrolę nesubręsta iki pat paauglystės pabaigos. Savikontrolės ugdymas yra ilgas ir lėtas procesas. Tačiau dauguma tėvų mano, kad vaikai gali suvaldyti savo elgesį anksčiau negu jie iš tiesų pajėgūs tą padaryti. 

 

Pavyzdžiui, daugiau kaip pusė mokslininkų ištirtų tėvelių mano, kad jaunesni kaip trejų metų vaikai gali atsispirti pagundai paimti tai, kas jiems yra uždrausta, nors vaikai gali įgyti šį įgūdį ne anksčiau trejų su puse. Vaikas ne visada gali suvaldyti savo impulsus, nes jo smegenys nėra visiškai išsivystę. Tai prisiminę, turėsite kantrybės su juo elgtis švelniau. 

 

2. Per daug stimuliuojami vaiko pojūčiai 

 

Mes vedame vaikus į darželį, pramogų parkus, prekybos centrus, giminių susiėjimus. O paskui stebimės, kad jie yra hiperaktyvūs. Knygos „Paprasta tėvystė“ autorius Kim John Payne tvirtina, kad vaikai patiria stresą, kai aplink juos yra tiek veiklos, tiek pasirinkimų ir tiek žaislų. Kai duodame daugiau laiko vaikams pabūti ramumoje, žaisti vienumoje ar ilsėtis, jų elgesys dažnai pagerėja. 

 

3. Būtinybė patenkinti poreikius

 

Ar kada nors buvote piktas dėl to, kad nespėjote pavalgyti? Ar teko jausti nekantrumą, nes tąnakt neišsimiegojote? Mažus vaikus toks poreikių nepatenkinimas veikia dešimt kartų stipriau. Jie gali kamuotis, nes yra pavargę, alkani, ištroškę, perdozavę cukraus… Vaikų gebėjimas valdyti emocijas gerokai sumažėja jiems pavargus. Tėvai dažnai pastebi, kad vaikas tampa nevaldomas valandą prieš valgį arba kai jie yra neišsimiegoję. Bėda ta, kad kai kurių poreikių tėvai nesupranta ir vaikai neturi būdo jiems išreikšti. Gal užtektų mažo užkandžio, vandens ar šiek tiek pasnausti? 

 

4. Jausmų išreiškimo svarba 

 

Mes, suaugę, dažnai esame išmokę savo emocijas užspausti savyje ar nukreipti dėmesio kitur. Tačiau vaikai to dar negali padaryti. Ankstyvos vaikystės edukatorė Janet Lansbury moko, ką daryti, jei vaikas klykia ar rauda. „Leiskite jausmams tiesiog būti“ – toks jos pasiūlymas tėvams. Ir jokiu būdu už stiprias emocijas vaikų nedera bausti. 

 

5. Reikia daug judesio, kad vaikai galėtų vystytis 

 

„Sėdėk ramiai“, „Nustok bėgioti aplink stalą“, „Nešokinėk ant sofos“ … Ką, jūsų manymu, turėtų daryti vaikai, girdėdami tokias pastabas? Judėjimo jiems reikia taip, kaip oro. Kitaip jų kūnas negalės vystytis. Būti lauke, važinėti dviračiu ir papirtuku, šliaužioti, suptis, šokinėti ar vaikytis kitus jiems yra būtina. Užuot vadinę tokį vaiko elgesį blogu, geriau organizuokime išvyką į žaidimų aikštelę ar lenktynes po rajoną. 

 

6. Nepriklausomybės siekimas 

 

Vaikas pasirenka šortus, o mama aiškina, kad per šalta ir jam mauna kelnes. Tačiau vaikams sveika priimti savo sprendimus. Netgi jei jums neramu, jei jis nori valgyti dar žalius pomidorus, nusikirpti pats savo plaukus ar pasistatyti tvirtovę iš aštuonių ką tik išskalbtų paklodžių, leiskite eksperimentuoti. Mažylis daro būtent tai, ką jame užkodavo Gamta – jis siekia įgyvendinti savo planus, priimti savo sprendimus ir tapti laisvu žmogumi.

 

7. Vaiko stiprybė neatsiejamos nuo silpnybių 

 

Visi turime savo stirpiąją pusę, kuri yra neatsiejama nuo silpnosios. Gal esame labai susitelkę, tačiau nelankstūs. Gal gyvename vedami intuicijos ir esame labai jautrūs, tačiau kaip kempinė sugeriame kitų emocijas. Tas pats ir vaikams. Jei džiaugiamės, kad vaikas atsargus, kodėl stebimės, jog jis nenori išmėginti naujų veiklų? Jei žavimės jo gebėjimu gyventi šią akimirką, kodėl erzina jo negebėjimas pasirūpinti tvarka? 

 

Atpažinti, kad nepageidaujamas elgesys yra išvirkščia vaiko stiprybės pusė gali jums padėti ramiau reaguoti į jo elgesį. 

 

8. Duokite pakankamai laiko žaidimui 

 

Jūsų vaikas išsiterliojo veidą jogurtu? Valotės dantis, o dukra tampo už skvernų, nes nori, kad ją gaudytumėte? Kai jūs jau einate pro duris, sūnus užsideda tėčio batus? John Gottman apie vaikų norą žaisti kalba rimtai. Vaikams patinka kvailioti. Jie jaučia didžiulį malonumą juoktis iš to, kas jiems atrodo nauja ir netikėta. Žaidimas dažnai užtrunka ilgiau negu tėvai norėtų, o tai tėvams gali atrodyti kaip pasipriešinimas ir neklausymas. Tačiau taip nėra. Jeigu tėvai skiria pakankamai laiko, kad vaikai galėtų tiesiog žaisti, vaikai rečiau trukdo jiems tuo metu, kai žaisti tikrai nėra galimybių. 

 

9. Tėvų nuotaikos persiduoda vaikui

 

Džiaugsmas ir liūdesys, pyktis ir baimė veikia ir aplinkinius. Vaikai yra ypatingai jautrūs tėvų nuotaikoms. Kai mes jaučiame įtampą ar esame nuliūdę, vaikai ima jausti tą patį. O kai mes ramus ir įsižeminę, tuo persiima ir vaikai. 

 

10. „Blogas elgesys“  kaip atsakas į tėvų nenuoseklumą 

 

Vieną sykį jūs perkate vaikui saldainius, o kitąsyk jau sakote: „Nepirksiu, nes nevalgysi pietų”. Vieną vakarą skaitote vaikui penkias pasakas, o kitąsyk sakote, kad turite laiko perskaityti tik vieną ir jis maldauja daugiau. Klausiate vaiko, ko jis norėtų pietums, o paskui aiškinate, kad yra tik lazanija ir nieko kito jis negali valgyti. Nenuostabu, kad vaikas protestuoja. Jei tėvų ribos nuolat keičiasi, tada vaiką ištinka frustracija. Riksmas, klyksmas, ašaros – ko gi kito galima tikėtis? Todėl būkit šimtu procentų nuoseklus, brėždamas ribas ir laikydamasis dienotvarkės. Tada ir iš vaiko galėsite tikėtis labiau nuspėjamo elgesio. 

 

Parengta pagal Superaukle.lt ir „Psychology Today“ informaciją