„Nekenčiu tavęs, mama! Norėčiau, kad tu numirtum“

Niekas daugiau pasaulyje taip nežeidžia tėvų labiau kaip vaiko žodžiai: „Aš tavęs nekenčiu“. Jie pjauna kaip peilis. Jūs mylite vaiką, dėl jo aukojatės, ir štai – jis jūsų nekenčia. 

„Nekenčiu tavęs, mama! Norėčiau, kad tu numirtum“ 

„Tu pati blogiausia mama pasaulyje“ 

„Nekenčiu šitų namų“ 

Po tokių žodžių tėvai jaučiasi ir įsižeidę, ir pikti, ir nusivylę. Natūralu, kad jie galvoja apie tai, kodėl vaikai neįvertino to, ką jie dėl jų padarę. Arba pyksta, kaip atžalos drįsta taip kalbėti. 

Labai lengva tokius žodžius priimti asmeniškai. Juk tada, kai kažkam daug duodame, tikimės gauti kažką gero ir atgal. O dabar – negi vaikas nesupranta, kiek dėl ko aukojotės ir kaip jį mylite? 

Tiesa ta, kad vaikas veikiausiai nesijaučia jums skolingas už tai, kad jį auginote. Dauguma vaikų taip nesijaučia, nes jie pasaulį suvokia kitaip negu mes, suaugusieji. 

Todėl labai svarbu suvokti, ką iš tiesų reiškia šie įžeidimai 

Ypatingai svarbu suvokti, kad skaudinantys žodžiai, kuriuos naudoja vaikas, yra skirti visai ne jums. Jei jūs į tai reaguojate asmeniškai, tada kyla didžiulė reakcija, kuri tik skatina blogą vaiko elgesį. Tai, kad įsižeidžiate, vaikui duoda žinią, kad jis yra galingas – tai yra turi galią savo elgesiu veikti jus. O tai reiškia, kad toks elgesys tęsis ir ateityje. Juk kas gi nenori bent kartais pasinaudoti savo galia? 

Vaikai dažnai spjaudosi įžeidžiais žodžiais tada, kai jie turi problemą ir nežino, kaip ją išspręsti. Gal tai pyktis, stresas ar nemokėjimas susitvarkyti su jausmais. O gal įvyko kažkas negero mokykloje ar darželyje. Būtent negebėjimas susitvarkyti su bėdomis skatina vaiką „groti jūsų nervais“.  Kai jis iš jūsų gauna stiprų emocinį atsaką, tada diskomforto jausmas yra mažesnis. 

Nesupraskite neteisingai – vaikas tikrai to nedaro tyčia. Dažniausiai tai pvyksta nesąmoningai. Tačiau galia nuliūdinti jus jam yra kaip kompensacija, kad jis nesugeba išspręsti problemos, su kuria susiduria. 

Kai kurie vaikai įžeidinėja tam, kad iš jūsų gautų tai, ko nori. Jei jiems pavyks įžeisti, jūs galite pasijusti blogai, suabejoti savimi ir pasiduoti. Daugeliu atvejų jūsų silpnumas vaikui padeda pasiekti savo tikslus. 

Taip pat manau, kad vaikai dažnai sugalvoja dalykus tam, kad pateisintų savo elgesį. Jie mano, kad jei jie ką nors kitą matys kaip blogą ar neteisingą, tada turės teisę įžeidžiamai elgtis. 

Ko nedaryti, kai vaikas kalba įžeidžiamai? 

Pirmiausia išvardinsiu dalykus, ko nereikėtų daryti. Supykti ar nuliūsti dėl vaiko žodžių yra normalu – jūs juk esate žmogus. Tačiau nors emocinė reakcija yra labai natūralus dalykas, būtent joje gimsta neefektyvūs sprendimai. Taigi, pateikiu trumpą sąrašą, kaip nesielgti, kai vaikas kalba bjaurius dalykus. 

Neatsakykite tuo pačiu. 

Jūsų natūrali reakcija gali būti pasakyti kažką panašaus į: „Na ir aš tavęs nekenčiu!“

Arba netgi: „Geriau aš išvis būčiau tavęs neturėjęs“. Tačiau jei vaikas išgirsta tai iš jūsų lūpų, jam jūs perduodate elgesio modelį, kuris niekada nepadės išspręsti problemų. Jūs vaikui rodote, kad į įžeidžiamus žodžius reikia atsakyti kontratakuojant. 

Lygiai tą patį galima pasakyti apie keiksmažodžius ir įvairias pravardes. 

Nešaukite 

Rėkimas, klykimas ar netgi balso pakėlimas turės panašias pasekmes kaip ir įžeidžiamų dalykų kalbėjimas. Tai parodys vaikui, kad jūs nevaldote savo emocijų – taigi, esate priklausomas nuo jo elgesio. Taip jūs suteikiate savo galią vaikui jus tampyti už virvučių. Ar jūs tikrai to norite? 

Nesakykite, kad jis taip elgtis negali 

Daugelis tėvų į tokį vaikų elgesį atsako aiškinimu: „Tu negali taip su manimi kalbėti!“. Tačiau juk tiesa yra ta, kad jis jau tą gali. Jūs negalite kontroliuoti žodžių, kurie išsprūs iš vaiko burnos. Būtent vaikas čia turi visišką kontrolę.  

Kai vaikui sakote „Tu negali....“, jam iškart kyla pasipriešinimo reakcija. „Tikrai? Tai imk mane ir sustabdyk“, - jis gali taip „užsivesti“, kad nenustos. 

Netrukus duosiu kelis pavyzdžius, kaip galima būtų jam atsakyti efektyviau. 

Nebandykite kalbėti logiškai  

Kartais tėvai į tokį vaiko elgesį reaguoja klausimu: „Na gerai, vieną dieną aš būsiu miręs. Ir ką tu tuomet darysi?“ Kiti mėgina priminti vaikui tuos dalykus, kuriuos jie dėl jo padarė, ir sako, kad už juos jis turėtų jaustis dėkingas. Tačiau kas vyksta iš tikrųjų? Jūs reikalaujate, kad vaikas pakiltų į tokį suvokimo lygį, į kurį jis šiuo momentu pakilti negali. 

James Lehman pataria: „Nesulaukykite kvėpavimo... Nesitikėkite greito pripažinimo, įžvalgos ar dėkingumo todėl, kad stengėtės būti geri tėvai“. Visai tai ateis vėliau. Galbūt daug vėliau. 

Galų gale, kai vaikui skauda, jis tiesiog negali girdėti, ką jūs sakote. Taigi, jūs be reikalo švaistote energiją, kurios jums reikia, kad galėtumėte kontroliuoti savas emocijas. 

Nebauskite ar netaikykite didelių pasekmių 

Tėvai tokioje situacijoje gali nuspręsti: „Gerai, jei tu nevertini nieko, ką mes dėl tavęs padarėme, pasižiūrėkim, kaip be to apsieisi!“ Jie gali atimti daiktus, kurie vaikui brangūs ar net išvis ištuštinti jo kambarį ilgesniam laikui. Tačiau tai visai nėra efektyvu 

Neadekvačios bausmės neišmokys jūsų vaiko elgtis taip, kad jis mokėtų suvaldyti situaciją tada, kai jam to reikia. Tai neišmokys nesakyti jo įžeidžiančių žodžių kitiems. Jūsų žiaurumas kaip tik jį skatins elgtis atžagariai. Pasekmės neveikia pačios savaime. Jūs turite vaikui būti kaip koučeris ir jį ugdyti. 

Tai ką tuomet galima padaryti, kai vaikas įžeidinėja? 

Puiku, dabar mes jau žinome, ko nereikia daryti ar sakyti. Dabar panagrinėkime, ar yra kas nors, ko galėtume imtis? 

Išlikite ramybėje 

Giliai įkvėpkite. Ir pagalvokite apie tai, ką sakysite, ir kaip kalbėsite prieš prasižiodamas kalbėti. 

Suvokite savo kūno kalbą

Balso tonas, garsumas, veido išraiška, kūno padėtis ir kalbos greitis yra labai svarbi žinutė kitiems. 

Neverbalinė komunikacija ir kūno kalba gali  nulemti, kaip bus interpretuota tai, ką sakote. Venkite sukryžiuotų rankų, ant klubų uždėtų rankų. Nevartykite akių. Stenkitės kalbėti lėčiau. 

Kalbėkite aiškiai ir trumpai 

Jei vaikas jums drebia įžeidžiamus žodžius, galite tiesiog pasakyti: „Man labai gaila, kad taip jautiesi, bet tavo atsakomybė yra išnešti šiukšles“. 

„Jei su manimi taip kalbėsi, tai nepadės tau paruošti namų darbų“. 

Viena mano mėgstamiausių frazių yra: 

„Gal tu ir nekenti čia gyventi, bet vis tiek tu privalai pareiti į namus laiku“. 

Taigi, iš pradžių jūs švelniai ir ramiai pasakote, kad toks vaiko elgesys nėra tinkamas. O tada padedate jam suvokti, kad tai visai nepadės išspręsti jo problemos. Galiausiai jam primenate tai, ką turi padaryti. 

Jei sunku išlaikyti ramybę, pabūkite vienumoje 

Kai užvaldo emocijos, įsitraukite į veiklą, kuri jus ramina. Jei tuo metu nueisite šalin, tai rodys, kad valdote situaciją. Paskui galėsite grįžti ir pasikalbėti su vaiku tada, kai ir jo jausmai jau bus aprimę. O tai bus ir efektyviau. 

Dažniausiai, jei tėvai išlieka ramūs, švelniai primena, kad taip elgtis nedera ir nubrėžia aiškias ribas, vaiko elgesys ilgainiui pasikeičia.

Kodėl mes nerekomenduojame bausti vaikų dėl to, kad jie įžeidžiai kalba? Pagalvokite, kad tuo metu juos ir taip jau slegia daugybė iššūkių. Jei dar kaskart bausite už kiekvieną žodinį potrūkį, to jiems bus per daug. 

Pasirinkite savo kovas. Neduokite progos vaikui pakovoti, kai būtent to jis nori. 

Duokite sau laiko

Tikrai nėra taip, kad anksčiau išvardintus dalykus pabandai, ir jie suveikia. Reikia laiko, kad ir jūs, ir jūsų vaikas gebėtų elgtis kitaip. 

Aš žinau – gali atrodyti, kad jūs leidžiate vaikui elgtis nepagarbiai ir išsisukti nuo bausmės. Tačiau būtent šios gairės padės nusiraminti jums pačiam. Kai jau galėsite išlikti kontrolėje, tada reikės pasimokyti šiek tiek vadybos ir aiškių ribų vaikams brėžimo. Tada jūsų veiksmai aiškiai jiems parodys, kad taip elgtis nevalia. 

Todėl mėginkite. Būkite ryžtingas ir kantrus. Priminkite sau, kad nors kartais apima nekokie jausmai, esate teisingame kelyje. 

Parengta pagal tėvų koučerės Sara Bean straipsnį empoweringparents.com