Vaikas nori būti gyvūnu: ar tai normalu?

Įsikūnyti į gyvūnų vaidmenis mažiems vaikams yra visiškai normalu. Tačiau ką daryti, jei žaidimas nesibaigia? Tarkim, jei vaikas nori, kad su juo bendrautume kaip su liūtu?  Amerikietės Kelly  Wash keturmetė dukra ėmė vaikščioti po namus keturiomis, įsivaizduodama, kad yra liūtas. Ir visai nereaguoja, jei tėvai paprašo elgtis kitaip. Ji nebekalba žodžiais, o atsakymus į tėvų klausimus išriaumoja. Ypatingai kebli situacija, kai reikia įtikinti ją valgyti pusryčius, nes ji nori zebro. Užmauti jai batus įmanoma tik pavadinus juos letenomis, o nuvesti į mokyklėlę – pasakius, kad tai yra savana.  

Mokslų daktarė Tracy Gleason tyrinėja vaikų žaidimus, kuriuose jie įsikūnija į įsivaizduotus personažus. Pasak mokslininkės, vaikui iki penkerių metų yra visiškai normalu apsimesti gyvūnu ar sufantazuotu personažu: „Tokio amžiaus vaikai tyrinėja, ką reiškia būti kažkuo kitu, jaustis kažkuo kitu ir skirtingai bendrauti su žmonėmis“.   

Psichologas Andrew N. Meltzoff tvirtina, kad įsijausdami į kitų žmonių ir būtybių vaidmenis, susikurdami įsivaizduojamus draugus, vaikai gali geriau suvokti, kad kiti žmonės turi minčių, jausmų ir nuostatų, kurios gali labai skirtis nuo jų pačių mąstymo.  

Tačiau kaip apibrėžti ribas, kad vaikas galėtų išeiti iš vaidmens? Labai svarbu yra suvokti vaiko ketinimus. Visų pirma, nereikia perdėtai kontroliuoti vaiko elgesio. Galbūt mažas vaikas jaučiasi bejėgis ir apsimetęs liūtu jaučia turįs daugiau galios. Sveikos žaidimo ribos peržengiamos, kai tai tampa siekimu paveikti suaugusiųjų elgesį.  

Dažniausiai yra keturios priežastys, kodėl vaikas nuolat elgiasi kaip gyvūnas ar pasakų personažas.  

1) Nemalonių dalykų vengimas 

2) Dėmesio siekimas  

3) Noras ką nors gauti  

4) Siekis perduoti tam tikrą žinutę  

Būdai, kaip suaugusieji gali valdyti vaiko žaidimą

1) Apibrėžkite laiko ribas  

Jei neturite nei laiko, nei kantrybės namuose nuolat žaisti savaną, pasakykite vaikui, kad žaidimas truks ribotą laiką. Nustatykite laikmatį, kurio signalas reikš, kad liūtų laikas pasibaigė.  

2) Naudokitės žodžių galia 

Jei žaidimas prasideda netinkamu metu (pavyzdžiui, rengiant vaiką), nustatykite žaidimo taisykles. Mokslų daktaras Yamalis Diaz siūlo draugišką susitarimą. Pavyzdžiui: „Liūtas vėl galės žaisti, kai apsirengsim“.  

T. Gleason siūlo pasitelkti humoro jausmą. Miaukimą ir riaumojimą galite interpretuoti tokiu būdu, kuris mažyliui visai nepatiks. Tarkim, vaikas miaukia pietų metu, o jūs tariate: „O, šis miaukimas reiškia, kad dabar tu nori suvalgyti visus brokolius“. Tada mažylis labai greitai pradės kalbėti žodžiais.  

3) Nukreipkite dėmesį kitur  

Gali būti, kad miaukdamas ar riaumodamas vaikas siekia gauti daugiau jūsų dėmesio. Štai tada gera strategija yra elgtis įprastai ir šiuos garsus ignoruoti. Y. Diaz pataria kaip tik daugiau dėmesio skirti vaikų teisingam elgesiui. Jei ko nors vaiko klausiate ir išgirstate kokio nors gyvūno balsą, galite paprasčiausiai paaiškinti: „Aš kalbėsiu su tavimi tada, kai vėl sugrįš mergaitės balsas“. Ir kantriai laukti, kol vaikas bus pasiruošęs vėl bendrauti žmogiškai.  

Lygiai ta pati strategija veikia, jei tokiu elgesiu vaikas kažko reikalauja. Noras turėtų būti patenkintas tada, kai jis paprašys, tarkim, pieno kaip žmogus, o ne kaip katė.  

4)  Padėkite vaikui išreikšti save žodžiais 

Galbūt vaikas turi sunkumų, išreikšdamas savo norus žodžiais. Tarkim, jis leidžia tam tikrus garsus, rodydamas į pieštuką. „Ar tu nori pieštuko? Gerai, duosiu tau pieštuką“, - tėvai gali jam padėti, įvardindami daiktų pavadinimus. Panašiai ir su emocijų pažinimu. Galima sakyti: “Atrodo, jog tu liūdnas. Ar esi liūdnas? Gal galime dabar pakvėpuoti ir pasikalbėti apie tai, kas negerai?”  

Parengta pagal nytimes.com informaciją