Vaikų kovose būkite ne teisėjas, o komentatorius

Atėję į psichoterapeutės Heather Turgeon konsultaciją tėvai dažnai klausia, kaip sustabdyti vaikų kovas šeimoje. Natūralu – jie nori, kad pagaliau baigtųsi rietynės, šaipymąsis, agresijos protrūkiai ir skundai. Tačiau vienas iš geriausių būdų yra šeimos konfliktus ne užspausti, o išmokti, kaip juos panaudoti. Tai įrodo ir mokslininkų tyrimai. 

Tai, kad broliai ir seserys pykstasi tarpusavyje, yra normalu – namai yra saugi vieta, kad vaikai suvoktų socialinę dinamiką. Iš tiesų vaikai nori žaisti kartu, tačiau kai jie skirtingo amžiaus, jų santykių darną palaikyti gali tik išmanūs ir kantrūs tėvai. 

Būkite kaip sporto komentatorius 

Mes turime parodyti vaikams, kad juos matome ir girdime. Tačiau už juos jų konfliktų mes neišspręsime. O jei mėginsime, tai bus „meškos paslauga“ – vėliau gyvenime jie nemokės susitvarkyti patys. Kai rietenos dėl menkniekių prasideda, įsivaizduokite save kaip sporto komentatorių. Apibūdinkite, ką matote prieš save – be jokio teisimo ir vienos pusės palaikymo. Ši paprasta praktika leidžia vaikams suprasti, kad jūs atkreipiate dėmesį į jų barnius, tačiau iškart nesiūlote sprendimo. 

Kaip tai atrodo praktiškai? Pavyzdys: jūs išgirstate riksmus, o tada pamatote vaikus, kurie atrodo vienas kitą nuskriaudę. Jūs įtariate, kad Džekas vėl kažką pridarė. Tačiau jūs kalbate: „Aš čia girdžiu labai garsius balsus. Aleksai, tu atrodo įsiutės, kai taip uždedi rankas ant klubų. Džekai, tu juokiesi. Ir ant grindų yra išmėtytos Pokemonų kortos“. 

Tiesiog apibūdinkite, kas nutiko. Tada vaikai ims pasakoti, kas nutiko. Vėl mėginkite išlikti neutralus. Tiesiog atkartokite, ką jie sako: „Aha, supratau. Tu dabar man sakai, kad jis visada išsirenka geriausias kortas. Ir tu jautiesi, kad jis visuomet vadovauja. Taip, suprantu. Džekai, tu norėjai žaisti žaidimą taip, kaip visada žaidi, o Aleksas norėjo jį pakeisti. Aleksai, tu susierzinai ir išmetei kortas. Ar taip viską supratau?“ 

Toks atkartojimas gali skambėti kvailai. Tačiau kai jūs atkartojate tai, ką su skausmu sako vaikai, tai padeda jiems vienas kitą išgirsti ir galiausiai atrasti savo sprendimą. 

Leiskite vaikams ant vienas kito pykti 

Nevalingas tėvų refleksas – reikalauti, kad vaikai vienas su kitu gražiai elgtųsi ir nemalonius jausmus kažkaip sušvelnintų. Tačiau broliai ir seserys vienas kitam gali jausti meilę, pyktį, frustraciją, artimą ryšį – visa tai gali pasireikšti vieną ir tą pačią dieną. Jei kas bus, jei jie iš jūsų jie gaus žinutę, kad šeimoje priimami tik saulėti jausmai? Tada jie arba užspaus tamsesnius jausmus ir slėps nuo mūsų, arba į juos įdės dar daugiau energijos, kad mes juos išgirstume. Nei viena, nei kita nėra geras dalykas. Todėl negatyvius jausmus išmokite priimti be teisimo. Tada šiltumas ir meilės pasireikš savaime. 

Pavyzdys: 

Vaikas rėkia ant savo brolio: „Jis visada viską sugadina! Aš jo nekenčiu!

Sakyti  „Tu nusiramink ir atsiprašyk savo brolio“ nėra geriausia idėja. Geriau tarkite: „Vau, tu žiauriai piktas. Kas tau sukėlė tokį didelį įsiūtį?“ 

Ypatingai skaudi tėvams situacija, kai vyresnis vaikas pyksta ant naujagimio. „Aš nenoriu šito lėliuko. Geriau jinai niekada nebūtų gimusi“, - jei išgirstate tokią frazę, nepulkite neigti vaiko jausmų ir sakyti, kad jis ją tikrai mylės. Geresnis sprendimas yra tiesiog pasikalbėti apie jausmus: „Suprantu. Dabar gyvenimas visai kitoks. Buvome tik trise, o dabar toks jausmas, tarsi viskas pasikeitė. Aš irgi kartais taip jaučiuosi!“ 

Žinokite, kada įsikišti 

Jei jaučiate, kad vaikų santykiai yra ant patyčių ar fizinio smurto ribos, būtina įsikišti greitai ir juos atskirti. Jeigu girdite susinervinusių brolių ir seserų balsus, sustokite ir tiesiog įsiklausykite. Kai pradedama kalbėti pakeltu tonu, tai signalas, kad reikia žengti į karo zoną. 

 „Ar jums, vaikinai, reikia, kad padėčiau“ arba  „Gal galėtumėte suteikti man šiek tiek daugiau informacijos, kas čia vyksta?“ – pora įsikišimo variantų, kuriais jūs neneigiate jų teisės spręsti problemas patiems. Juk vaikai iš tiesų geba spręsti problemas, netgi jauniausieji. Jūsų vaidmuo – pabrėžti, kad tų gerų idėjų turi, o jūs tą palaikote. 

Prisiminkite ledkalnio viršūnę  

Vaikų žodžiai ir poelgiai dažniausiai yra ledkalnio viršūnė. Juos lengviausia pamatyti. Deja, mes dažnai ant to „užsicikliname“. Po paviršiumi įprastai dar kas nors yra. Jei vienas vaikas pastūmė kitą, tai ne dėl to, kad jis blogo charakterio. Jis yra piktas, jis tikrina ribas, jį patį stumdė vaikai mokykloje, jis pavargęs, jo psichika buvo per daug stimuliuota, jis mėgina gauti daugiau dėmesio – variantų begalė. Eikite į situaciją su smalsumu. Tai padės jums ištirti, kas yra giliau. Tas atradimas labai svarbus, nes jis padės jums suartinti šeimą ir vaikams išmokti pamokas. 

Priminkite taisykles 

Kadangi mes, tėvai, kuriame šeimos taisykles ir mokome jų laikytis, mūsų pareiga yra pažvelgti giliau. 

„Auč, atrodo, kad tai tikrai sumušimas. Leisk patikrinti, ar tau viskas gerai. Tu buvai tikrai įsiutęs ir trenkei durimis per jo ranką? Papasakok, kas nutiko. Ok, supratau. Tu buvai piktas, nes norėjai, kad tave paliktų ramybėje“, - tai yra susijungimas su situacija. „Mes negalime trankyti durų, nes tai yra pavojingas. Prisiminkite, kad tai yra šeimos taisyklė“, - taip jūs primenate nustatytą šeimos taisyklę. 

Pasiūlykite sprendimą 

Pasiūlyti sprendimą galite taip: „Atnešk iš šaldytuvo šiek tiek ledo... Gerai, ačiū. Klausyk, o gal tu galėjai aiškiai tiesiog pasakyti broliui, kad nori pabūti vienas. Kokiais žodžiais tai būtų pasakyti geriausia? Užrašykime tuos žodžius, nes tikrai sunku tai prisiminti, kai apima įsiūtis?“ 

Ši išklausymo – šeimos taisyklių priminimo – sprendimo pasiūlymo sistema padeda ir patiems tėvams. Psichoterapeutė pasakoja atvejį apie mamą, kuriai pačiai kilo pyktis „probleminiam sūnui“. Atrodė, kad kiekvieną sekundę jis provokuoja savo mažą sesę. Psichoterapeutė su savo kliente nupiešė ledkalnį ir ėmė pildyti po vandeniu esančias jos sūnaus elgesio priežastis. Pasak Heather Turgeon, klientė apsivertė. Ant lapo ji surašė tokias priežastis: „Apmaudas, kad šeimoje yra daugiau dėmesio sulaukianti sesutė, pavydas, kad ji yra tokia nerūpestinga, nuovargis po mokyklos“. 

O svarbiausia, kad priežasčių sūnaus elgesiui paaiškinti mama ieškojo su smalsumu – tai jai vėliau padėjo išlikti neutralume ir sveikiau reaguoti į šeimos barnius. Galiausiai berniukas atsivėrė ir ėmė daugiau pasakoti, kaip jis jaučiasi. Užuot siuntusi jį į savo kambarį, mama jam primindavo šeimos taisykles ir klausdavo, ką galėtų padaryti vietoj to, kad provokuotų savo seserį. Galiausiai jis pats ėmė siūlyti savo idėjas. 

Laikui bėgant, ji vis dar girdėdavo brolį ir seserį kovojant. Tačiau ją džiugino, kad vaikai išsprendžia reikalus tarpusavyje ir vėl ima čiauškėti ir juoktis. Taip mamos empatija sūnui pakeitė visą šeimą. 

Heather Turgeon yra psichoterapeutė ir knygos „Dabar pasakyk taip: teisingi žodžiai kiekvienai tėvystės dilemai“ bendraautorė (kartu su Julie Wright). 

Parengta pagal straipsnį „The New York Times“