Ką daryti, jei vaikas kandžiojasi?
Tą dieną Carla Bruce-Eddings ėmė nekęsti žodžio „mes“. Įprastai apie vaikus auklėtojai rašydavo trečiuoju asmeniu: „Jos kakta karštoka, galbūt norėtumėte ją anksčiau pasiiimti“, „Šiandien ji draugams padėjo skaičiuoti“. Tačiau kai atsirado problema, kalbėti apie dukterį auklėtoja staiga pradėjo, vartodama atsargų ir mažiau asmenišką žodį „mes“.
„Mes šiandien patyrėme mažą kandžiojimosi incidentą“, - į mamos telefoną atėjo žinutė, kurioje dar buvo susiraukęs „emoji“ veidelis.
„Nieko tokio...Juk jie dvimečiai. Taip nutinka. Tai normalu, nors jums taip ir neatrodo“, - taip ramino mamą dukros auklėtojai, tokius atsakymus metė „Google“, taip kalbėjo vyresni, jau vaikus užauginę kolegos. Tačiau mama jautėsi pažeminta ir netgi išduota savo vaiko. Juk anksčiau ji gyrėsi apie tai, kaip vaikas sparčiai tobulėja. Dabar ji suvokė, kaip kvaila buvo didžiuotis ir kad ji į savo dukrą suprojektavo savo pačios fantazijas.
Krizė greitai įsuko ir mamą, ir tėtį. Jie keitėsi tarpusavyje straipsniais apie vaikų kandžiojimąsi ir ieškojo, kokias knygas nusipirkti „Amazon“. Jie ištyrinėjo visas įmanomas priežastis ir atrado visus galimus sprendimus. Net nupirko dukrai ant kaklo pakabinamą medžiaginį papuošalą ir pasiūlė kramtyti jį, kai bus pikta ar liūdna. Jie sukūrė apdovanojimų sistemą: jei diena praeidavo be įkandimų, mergaitė namuose gaudavo sausainį ar ekstra pusvalandį filmukams. Visą laiką tėvai su ja stengėsi elgtis maloniai ir nuolat klausė, kaip dukra jaučiasi.
Kiekvieną vakarą ir kiekvieną rytą jie pakaitomis skaitė dvi knygas: Karen Katz „Jokio kandžiojimosi“ ar Elizabeth Verdick „Dantys nėra skirti kandžiotis“. Mama skanuodavo dukros veidą, mėgindama pamatyti, kaip knyga veikia dukrą. „Kai kandi, tai skauda!”- šiuos žodžius mergaitė kartojo su susidomėjimu, bet be jokio gailesčio.
Kartais atrodė, kad pastangos duoda vaisių. „Šiandien buvo puiki diena!“, - iš auklėtojos atkeliaudavo džiugi naujiena. Vis dėlto dažniau ji gaudavo žinią, kad vėl įvyko incidentas. Kartais mama darbe užsidarydavo kabineto duris ir verkdavo – supykusi ir sutrikusi, nežinanti, ką bedaryti. Juk ką čia padarysi, jei tavo vaikas yra emocijų, kurių negali kontroliuoti, sūkuryje? Į galvą lindo mintys, kad tai galėjo nulemti genetika, blogas tėvų pavyzdys ar nevykęs auklėjimas. Galiausiai šeima kreipėsi į vaikų gydytoją, kuris juos nukreipė pas terapeutę.
Vaikų psichologė ir mokslų daktarė Erica Miller tėvams pasakė tai, ką jie jau buvo radę patys – tarp vaikų iki trejų metų kandžiojimasis yra gana dažnas reiškinys. Jis priklauso nuo daugelio priežasčių. Vaikas gali kandžiotis, nes jo kalbos gebėjimai dar tik vystosi, todėl jam sunku kitaip išreikšti emocijas. Kandžiojimosi atvejų būna daugiau, jei aplink skubama ir aplinka yra labai stimuliuojanti. „Tai laikina“, - psichologė ramino tėvus, kad kandžiojimasis praeis.
Tačiau ką daryti dabar? Kaip elgtis, kai ikimokyklinukų grupėje yra neprognozuojamas vaikas? Dr. Miller pasiūlė daugybę strategijų. Ji siūlė toliau su vaiku skaityti knygas, nes mažiems vaikams kartojimas yra labai svarbus ir padeda įsisavinti informaciją.
Taip pat ji siūlė pasikalbėti su auklėtojomis ir išsiaiškinti, kada dukra įprastai kandžiojasi. Su kuo ji tuomet būna? Ką ji daro prieš incidentą ir iškart po jo? Pasak psichologės, kandžiojimosi demistifikavimas padarys kandžiojimąsi labiau valdomą, galiausiai auklėtojos galės tam užbėgti už akių.
Dr. Miller pasiūlė tėvams savaitgaliais skirti vieną valandą žaidimui su vaiku. Daryti viską, ką ji nori, ir leisti jai visiškai valdyti situaciją. Psichologės manymu, dukra taip pasijus laisviau ir galės reikšti emocijas, kurios įprastai yra užspaustos.
Tėvai taip ir padarė. Jie drąsino mergaitę, kai darželyje jai sekdavosi. Jie
Kas vyko po to? Tėvai taip ir negalėjo atsekti, koks metodas ar kokie metodai jiems padėjo. Jie praktikavo būdus nusiraminti. Jie kalbėdavo apie gražaus elgesio su draugais svarbą. Iš tiesų, kartais jie jautėsi taip lyg dukrą papirkinėtų apdovanojimais ir pagyrimais. Kartais jie jausdavo neviltį, nors logiškai ir mąstydavo, kad padės tik kantrybė ir nuolatinis judėjimas pirmyn.
Galiausiai mama telefone vis dažniau ėmė skaityti pozityvias žinutes: „Mūsų diena šiandien buvo puiki, jokių įkandimų!” Perskaičiusi moteris padėdavo telefoną į šalį ir giliai, laimingai atsidusdavo. Taip, mūsų diena buvo puiki.
(galima išskirt atskiru blokeliu)
Kokios strategijos padeda vaikui atsikratyti kandžiojimosi? Pataria šeimos terapeutė ir tėvystės ekspertė Meri Wallace.
Pasak psichologų, dauguma šių būdų taip pat padeda, jei vaikas linkęs muštis, spardytis, stumdytis ar spjaudytis.
Apibrėžkite aiškias ribas ir paaiškinkite kodėl.
Sakykite: „Mes šeimoje nesikandžiojame. Kai kas nors kanda, kitam žmogui skauda“.
Atpažinkite ir įvardinkite priežastį.
Pavyzdžiui, sakykite: „Tu supykai, nes Kate paėmė tavo kastuvėlį“.
Raginkite vaiką jausmus reikšti žodžiais
Labai svarbu vaikui kartkartėmis pasakyti: „Naudokis žodžiais“. Išmokykite jį tų žodžių. Pavyzdžiui: „Markai, tu gali Anai tiesiog pasakyti, kad ji per arti atsisėdo ir kad tau nepatinka, kai ji liečia tavo plaukus“.
Būkite šalia ir reaguokite greitai
Jei žinote, kad jūsų vaikas linkęs kandžiotis, būkite šalia jo žaidimų aikštelėje ir atpažinkite, kada metas įsikišti, kad nebūtų įkandimų. Suvokite, kas vaiką provokuoja taip elgtis. Tarkim, jei vaikas kandžiotis ima tada, kai šalia jo sėdi kiti vaikai, patraukite jį šiek tiek toliau, arba atsisėskite tarp jų. Jei jis ima kandžiotis
Jei manote, kad vaikui tiesiog reikia oralinio stimuliavimo, nupirkite guminį kramtyti skirtą dantų žiedą. Paaiškinkite, kad jį galima kandžioti tada, kai labai norisi. Arba jam tiesiog galima duoti nuskustų morkų ir paraginti jas graužti.
Skatinkite vaiką emocijas reikšti žodžiais.
Vaikas gali jums įkąsti ir tada, kai drauge meiliai sėdite. Taip jis išreikš savo pozityvius jausmus. Sakykite: „Sakyk: „Myliu“. O jei nenustos, tada nukreipkite dėmesį į kitą veiklą ar išsiveskite į kitą kambarį, kas pasikeistų aplinka. Visada prisiminkite, kad bendraudamas vaikas dar negali sklandžiai naudotis žodžiais ir kūno kalba. Jis dar tik mokosi, kaip reikšti emocijas, norus ir kurti santykius.
Venkite etikečių
Jokiu būdu nevadinkite jo „kandžiotoju“, „išdykėliu“, „blogu berniuku“ ar „bloga mergaite“. Tokios etiketės mažina vaiko savivertę, kelia pyktį ir kaip tik skatina agresyvų elgesį. Kokia bus etiketė, taip vaikas ir elgsis. Juo labiau, kad aplinka greitai ima iš tokio vaiko tikėtis, kad jis kels problemas. Gali būti, kad susidursite su kitais tėvais, kurie klaus, kodėl jūs vaiko nebaudžiate. Jiems gali atrodyti, kad užduoti vaikui, kai taip elgiasi, yra tinkamas auklėjimo būdas. Tačiau jūs prisiminkite, kad vaikas to nedaro tyčia, jis tiesiog dar nemoka kontroliuoti savo impulsų. Todėl jis ir nesupras, jei imsite bausti.
Būkite kantrus
Nors atrodo, kad kandžiojimosi problemą reikia spręsti greitai, apsišarvuokite kantrybe. Nesitikėkite, kad situacija pasikeis iškart. Labai svarbu, kad vaikas išmoktų jumis pasitikėti. Dabar jam sunku, nes jis nežino, kaip kontroliuoti savo impulsus. Jam reikia jūsų pagalbos. Nors ir sunku, stenkitės būti kantrus ir žinokite, kad jums padedant toks elgesys galiausiai liausis.
Padėkite vaikams atrasti būdą dalintis
Daugeliu atvejų kandžiojamasi ar mušamasi tada, kai vaikai ko nors nepasidalina. Zerotothree.org siūlo vaikams parodyti vaikams būdų, kaip jie gali dalintis daiktais. Pavyzdžiui, atsineškite iš virtuvės laikmatį ir nustatykite, kiek laiko vaikai gali žaisti abiejų norimu žaislu. Jei rūpinatės vaikų grupe, įsitikinkite, kad klasėje yra bent keli populiarūs žaislai, kurių visi nori.
Skaitykite vaikui knygas
Skaityti knygas apie kandžiojimąsi yra labai pravartu. Klauskite vaiko, kaip gali jaustis herojus, kai jį kas nors įkanda. Vyresnio vaiko galite paprašyti, kad papasakotų pats knygos istoriją, žiūrėdamas į paveiksliukus.
Jei nerandate lietuviškų knygų, išsiverskite bent kelis pasakojimus iš angliškų. Pasaulyje populiariausios ir psichologų rekomenduojamos knygos yra šios:
„Teeth Are Not for Biting“, autorė - Elizabeth Verdick, „No Biting“, autorė - Karen Katz.
Tačiau pats svarbiausias dalykas – nuolat stebėti savo jausmus. Kai mažylis kandžiojasi, jūs jaučiate pyktį, frustraciją, nerimą. Taip jaustis yra normalu, tačiau staigiai reaguoti į vaiko elgesį, kai jūsų emocinė būsena yra tokia, nėra geriausia idėja. Pirmiausia nusiraminkite – suskaičiuokite iki dešimties, giliai įkvėpkite ar darykite tai, kas jums įprastai padeda sugrįžti į pusiausvyrą.
Parengta pagal Carla Bruce-Eddings straipsnį nytimes.com, psychologytoday.com ir